vasara, palikus Australijos krantus, aplankė ir mus, todėl daugiau šitos istorijos nebepaliksiu.pabaigsiu ją ir nebenuvilsiu tų kelių tebeskaitančių žmonių.myliu x

2014, rugsėjo 12 d.

Karvė.

Visą naktį praleidau grauždama save dėl to, jog pasidaviau.Aš galėjau.Galėjau pasakyt Effai, jog ne, aš valgiau, tai tik paprastas galvos svaigimas, taip būna, kai esi paauglys ir bręsti.

Bet aš pasidaviau.Trys suknistos dienos lėto mirimo proceso ir aš pasidaviau?

Kaip aš galėjau? Kaip galėjau pamiršti savo svajones ir savo norus, vien tam, jog savo putliom ir suskilinėjusiom lūpom paliesčiau kąsnį maisto?

Gal todėl, tokios lėtos gyvatės savyje paliesta, tos pačios gyvatės, piktai mane kaltinančios, leidau peilio ašmenims paliesti mano klubus.Paliesti mano riebalais aptekusią odą ir padaryti gilų tarpą.Tokį gilų, jog skausmo pavergta, ėmiau kūkčioti.

Jutau kraują ant pirštų pagalvėlių, bet tuo pačiu jutau laimę.

Gavau tai, ko nusipelniau, argi ne?

Kaip aš galėjau?