Sveiki! Man labai smagu matyti, kad jūs jau susidomėjote mano tinklaraščiu,ir tai tikrai skatina tik toliau mane kurti. Dėkoju jums. Na, o šiandien mano tinklaraštyje laikas aštresniai temai kitokiai nei pastaroji...

Vis dėl to,ne vien dėl mano paaugliškų intringų prabilti drąsos man neužtenka. Turiu daug daugiau priežaščiu. Manyje putoja daug daugiau purslų negu kolos skardinėja .Jų prisikaupė daug daugiau...

Mano vaikystė tikrai nebuvo rožėm klota ir miela kaip daugumos. Su tėčiu mūsu santykiai buvo keblus,jis niekada nebuvo artimas man mes buvome atitole. Jis dažnai su darbu išvažiuodavo į kitas šalis,jo nebūdavo namuose, jis visa laika dirbdavo. Todėl mama man turėjo atstoti ne tik mama,bet kartu tėti.Ir kaip mano mama iš vis galėjo gyventi su tokiu vyru? Kad ir kaip man tai buvo sunku,su laiku su tuo susigyvenau ir pripratau. Išmokau nekreipti į tai dėmesio. Mus siejo tik paprasti "labas" ar "ate". Dažnai pavydėdavau klasiokėms jų santykių ir stiprių ryšių su jų tėčiais. Kai eidavom su mama į parka, matydavau laimingas šeima kuriose būdavo du tėvai ir vaikai, iškart sukildavo ašaros akyse, bet stengiaus to neparodyti mamai. Vaikystėje man tikrai trūko tėčio...

Mokykloje dažnai patirdavau patyčias. Dažnai sulaukdavo replikų kaip : "ryža", "stora karve","ryža karve",šitie žodžiai dažnai mane pačia priversdavo save smerkti ir jais tikėti. Tie žodžiai patys lindo man į galva, negalėdavau į tai nekreipti dėmesio tuo metu tai atrodė man neįmanoma.

Jaučiaus klaikiai, dariau tikras nesamones... Pradėjau nevalgyt, sunkiai sportuot ir save spaust. Bet nuleidau rankas ir vėl pradėjau normaliai valgyt. Ir su laiku man tapo nebeįdomus kas, ka apie mane mano, išmokau nebekreipti dėmesio į tas visas replikas.

                       Tinklaraščio Mergaitė atsijungia xxx