Sveikučiai!❤

Visų pirma labai jums ačiū už jūsu vis didesni palaikyma,komentarus po mano 'Praeitis'  įrašo ir už visus draugiškus paskatinimus rašyti toliau,nesustoti ir neriboti saves,rašyti apie viska ka noriu.Nors ir keistoka,bet jaučiuos geriau jausdama jūsu daugumos palaikyma. Jūs patys geriausi:)

Tai va,sakiau sau jog šįkart rašysiu apie ka nors linksmesnio savo tinklaraštyje,bet atsitiko kai kas,ka būtinai turiu jums papasakoti...

Mažytė turėjau paltuka, kuri be galo mėgau.Jis buvo ryškiai raudonas su blizgiomis juodomis roželių formos sagomis.Buvo su kailine apykakle ir rankogaliais.Ji vilkėdama jausdavausi tarsi graži princese iš labai šaltos ir tolimos šalies,tarkim Rusijos arba Norvegijos (juk Norvegijoj šalta, tiesa?). Ji vilkėdama jaučiaus tarsi apsaugineme kupole nuo viso pasaulio,visu pykčiu,aplinkiniu barniu,tyčiojimosi.Aš taip mėgau ta paltuka, kad visa laika ji vilkėdavau, net ir orams atšilus.O kai pasidarydavo per karšta, neleisdavau pakabinti į spinta.Visa vasara jis kabėdavo ant mano kedės atkaltės, kad kasdien jį matyčiau. Kai antra žiema jį vilkėjau, ėmė truputi veržti. Tačiau nekreipiau dėmesio, nes negalėjau be jo gyventi.Jis buvo tarsi mano ginėjas,nuo visu blogybiu vykstančiu aplink.Bet trečia žiema taip ūgtelėjau,kad nebegalėjau užsegti sagų. Mama pasakė, kad reiks pirkti nauja žieminini paltą. Tuomet labai nusiminiau.Bet po kurio laiko pamėgau savo naujajį paltuka. Nors jis ir neturėjo roželių formos sagų ir kailinės apykaklės, tačiau buvo gražios melsvai žalsvos, tokios kaip jūra,spalvos.Po kurio laiko pamačiusi savo senaji paltuka, kailinė apykaklė atrodė kvailokai ir nebejaučiau,kad tai mano paltukas, todėl leidau mamai išnešti jį į labdaros parduotuvę. 

Šiuo metu, kai būnu su savo geriausia drauge,atrodo,kad mes jau viena kitai nebetinkam. Viskas, ką ji sako, mane piktina ir skaudina. O elgiasi kaip savanaudė ir mažvaikė.Kad ir kaip esu pasiilgusi to faino mūsu seno bendravimo,bet Melisa atrodo tokia man svetima,sunku atrast apie ka su ja kalbėt,kai ankščiau pas mus kalbos liedavosi per kraštus.Iš pradžių kaltinau save. Maniau,kad aš kažka blogai sakau ar darau. Bet ėmiau svarstyti, ar kartais su mūsų draugystėm nebūna taip, kaip su drabužiais, imam jaustis nepatogiai, ir ne todėl, kad kažka blogai padarėm. Tiesiog tai reiškia, kad mes iš jų išaugom. Aš nusprendžiau daugiau nesisprausti į draugyste, kuri mane skaudina.Ketinu ja pamiršti ir bendrauti su tais,su kuo jausčiaus gerai,jei tokiu žmoniu iš vis dar atsiras...

O ką manot jūs?

Ar turit draugu, iš kuriu jums atrodo,kad jau išaugot?

Labai norėčiau apie tai išgirsti jūsu komentaruose...

                                           Tinklaraščio Mergaitė atsijungia xxx